išpuika

ìšpuika sf. (1) 1. išpuikimas: Atsirado pinigai, su jais drauge atsirado ir išpuika, reikalaujanri pinigų savo pomėgiams rš. 2. scom. žr. išpuikėlis: Ar aš tokia ìšpuika, t. y. didična, puiki?! J. Koks tu išpuika! Vr.